Emile Jaques-Dalcroze muzikos mokymo metodas
Emile Jaques-Dalcroze‘as (1865–1950) – šveicarų kompozitorius, pedagogas, unikalios muzikos mokymo metodikos autorius (Dalcroze Education).
Dėstydamas muziką Ženevos konservatorijoje, jis pastebėjo, kad jo studentams trūksta esminių muzikinių įgūdžių. Jis pradėjo kurti klausos lavinimo žaidimus, kad išvystytų geresnę vidinę klausą. Šie žaidimai pagerino muzikos suvokimą ir leido jautriau reaguoti į muziką, jos artikuliaciją, frazavimą, formą. Dalcroze‘as pastebėjo, kad jo mokiniai dainuodami rodo subtilius, spontaniškus judesius – linguoja, muša koja, šiek tiek siūbuoja. Jų kūnas išreiškė vidinį muzikos gyvenimą ir judėjimą.
Dalcroze‘as pradėjo tyrinėti šiuos natūralius, instinktyvius judesius. Jis pakvietė mokinius vaikščioti ir sūpuotis, diriguoti dainuojant, judėti klausantis improvizacijų pianinu. Šį muzikalaus judesio tyrimą jis pavadino „euritmika“, iš graikų šaknų „eu“ ir „rythmos“, reiškiančiais muzikos ir judesio „darną, proporcingumą“.
Dalcroze‘as toliau eksperimentavo su euritmika, demonstruodamas savo „Ritminę gimnastiką“ visoje Šveicarijoje ir Vakarų Europoje. 1911 m. jis įkūrė mokyklą Hellerau mieste Vokietijoje, kur tobulino savo pedagoginius metodus ir išbandė novatoriškus teatro kūrinius, remdamasis šiais naujai sukurtos estetikos principais.
Ši veikla patraukė ne vieną žinomą tų dienų mąstytoją – Rudolfą von Labaną, Darių Milhaudą, Sergejų Rachmaninovą, Rainerą Maria Rilke ir daugelį kitų. Kai 1914 m. Dalcroze‘as išvyko iš Vokietijos, jo kūryba tapo tarptautine sensacija.
1915 m. Ženevoje, Šveicarijoje, įsikūrė Emile Jaques-Dalcroze‘o institutas (Institut Jaques-Dalcroze), kur jis toliau plėtojo savo muzikinio ugdymo metodą iki pat mirties 1950 m.
