Emile Jaques-Dalcroze muzikos mokymo metodas
Emile Jaques-Dalcroze‘as (1865–1950) – šveicarų kompozitorius, pedagogas, unikalios muzikos mokymo metodikos autorius (Dalcroze Education).
Dėstydamas muziką Ženevos konservatorijoje, jis pastebėjo, kad jo studentams trūksta esminių muzikinių įgūdžių. Jis pradėjo kurti klausos lavinimo žaidimus, kad išvystytų geresnę vidinę klausą. Šie žaidimai pagerino muzikos suvokimą ir leido jautriau reaguoti į muziką, jos artikuliaciją, frazavimą, formą. Dalcroze‘as pastebėjo, kad jo mokiniai dainuodami rodo subtilius, spontaniškus judesius – linguoja, muša koja, šiek tiek siūbuoja. Jų kūnas išreiškė vidinį muzikos gyvenimą ir judėjimą.
Dalcroze‘as pradėjo tyrinėti šiuos natūralius, instinktyvius judesius. Jis pakvietė mokinius vaikščioti ir sūpuotis, diriguoti dainuojant, judėti klausantis improvizacijų pianinu. Šį muzikalaus judesio tyrimą jis pavadino „euritmika“, iš graikų šaknų „eu“ ir „rythmos“, reiškiančiais muzikos ir judesio „darną, proporcingumą“.
Dalcroze‘as toliau eksperimentavo su euritmika, demonstruodamas savo „Ritminę gimnastiką“ visoje Šveicarijoje ir Vakarų Europoje. 1911 m. jis įkūrė mokyklą Hellerau mieste Vokietijoje, kur tobulino savo pedagoginius metodus ir išbandė novatoriškus teatro kūrinius, remdamasis šiais naujai sukurtos estetikos principais.
Ši veikla patraukė ne vieną žinomą tų dienų mąstytoją – Rudolfą von Labaną, Darių Milhaudą, Sergejų Rachmaninovą, Rainerą Maria Rilke ir daugelį kitų. Kai 1914 m. Dalcroze‘as išvyko iš Vokietijos, jo kūryba tapo tarptautine sensacija.
1915 m. Ženevoje, Šveicarijoje, įsikūrė Emile Jaques-Dalcroze‘o institutas (Institut Jaques-Dalcroze), kur jis toliau plėtojo savo muzikinio ugdymo metodą iki pat mirties 1950 m.
Dalcroze‘o muzikinio lavinimo pagrindu tapo judesys, improvizacija ir solfedžio. Dalcroze‘as nustatė, kad jei mokiniai sugeba girdėti ir ritmiškai judėti, galima pereiti prie tikslaus muzikinio ritmo. Judesys yra ne tikslas, o priemonė ritmo, frazės, melodijos, formos pajautimui ugdyti. Jis teigė, kad sudėtingas raumenų ir nervų tinklas yra sujungtas su smegenimis, todėl fizinės reakcijos į muziką treniravimas yra pati tikslingiausia priemonė ugdyti ritmo ir muzikos pojūtį. Muzikos ir plastinių judesių ritmas turi bendrą pagrindą – judėjimą. Todėl labai svarbu muziką išgirsti ne tik ausimi, bet ir pajausti visu kūnu, nes tai stiprina muzikos išgyvenimą.
Svarbiausias Dalcroze‘o technikos aspektas – euritmija, kurioje judesys pasitelkiamas klausos pojūčiams transformuotis į jausmus. Kinestetika sujungia klausą su judesiu, judesį su jausmu, jausmą su klausa, ir tai tampa ištisiniu ciklu. Mokiniai išmoksta sekti menkiausius ritmo, melodijos harmonijos niuansus, išmoksta sužadinti raumenų reakcija, kurios fizinį ritmo pajautimą perduoda smegenims, kad šios apdorotų ir kauptų informaciją atminties centruose. Euritmija koncentruoja ir sustiprina dėmesį, persmelkia smegenis ir kūną, kas sąlygoja sėkmingą muzikos atlikimą ateityje.
Euritmija ugdo sugebėjimą reaguoti į muziką kinestetiniu būdu, o klausos lavinimo arba solfedžio tikslas yra ugdyti vidinę klausą. Kurdamas muzikinio ugdymo sistemą, Dalcroze‘as pabrėžė, kad pats svarbiausias dalykas mokant muzikos – jos išankstinis pažinimas klausa. Tik suvokimas klausa sukuria vaikui muzikalumo pamatus, tik šiuo pagrindu galimas jo sėkmingas tolesnis mokymas ir lavinimas. Manoma, kad vidinę klausą vaikas įgyja tada, kai sugeba mąstyti ir girdėti melodiją ar ritmą be instrumento ar balso pagalbos. Derinant euritmikos ir solfedžio mokymo metodus, lavinami klausymo, natų skaitymo ir rašymo, muzikos kūrinių analizavimo, jutimo, judėjimo, improvizavimo įgūdžiai, per pratybas lavinama absoliučioji klausa ir gebėjimas improvizuoti.
E. J. Dalcroze‘as pabrėžė individualų vaiko muzikalumą. Jis kėlė tikslą sužadinti vaiko asmeninį ritmą plačiąja prasme. Jo teigimu, kiekvieno vaiko emocinio ir motorinio reagavimo į muziką formos yra skirtingos. Pedagogas savo metodu stengėsi ugdyti kiekvieno vaiko asmenines savybes pagal jo psichofizinius ypatumus.
E. J. Dalcroze‘as sukūrė ritminių pratimų rinkinį, sudarytą laipsniškai sunkėjančia tvarka. Jis skirtas vaikams nuo penkerių metų. Vaikai tuos pratimus atlieka pagal atitinkamą muziką. Pedagogas niekada nesistengė mokyti tiesioginės imitacijos būdu. Norėdamas jiems padėti, jis propagavo improvizaciją kaip svarbią muzikinio lavinimo dalį.
E. J. Dalcroze‘o mokymo metodo pratybos reikalauja vaiko reakcijos: šokti, ploti rankomis, judinti jas, diriguoti, dainuoti, groti instrumentais. Dažniausiai šiuos pratimus vaikai laiko žaidimu, kuriam būtina jautri klausa, didelis susikaupimas ir staigus reagavimas į muziką. Pedagogas pabrėžė, kad ritmo pratybų metu vaikas turi jausti džiaugsmą. Tik tada vaiko siela atsivers ir patirs ugdomąjį poveikį. Nors E. J. Dalcroze‘o pamokose imitacija neakcentuojama, vis dėlto mokytojas mokiniams yra pavyzdys. Mokant E. J. Dalcroze‘o metodu imitacija yra netiesioginė ir ypač daug laiko jai neskiriama, kadangi tikslas yra kuo greičiau suteikti mokiniams muzikinės raiškos laisvę.
Parengta pagal:
Emile Jaques-Dalcroze – Dalcroze Society of America (dalcrozeusa.org)
Žurnalas „GAMA“ nr. 3, 1993, Muzikos švietimo centras, p. 13
http://inx.lv/c5Da